Mediciniškai nepaaiškinami negalavimai postmodernistinės sveikatos sampratos požiūriu
prof. Vylius Leonavičius
Vytauto Didžiojo universitetas, Sociologijos katedra
El. paštas: v.leonavicius@smf.vdu.lt

Sociologiškai žvelgiant, moderniosios medicinos praktikoje egzistuojančios dvi sveikatos ir ligos sampratos (biomedicininė ir biopsichosocialinė) tarsi atitinka du moderniosios visuomenės ir jos institucinės sąrangos raidos laikotarpius – atitinkamai ankstyvosios modernybės ir vėlyvosios modernybės (anot U. Becko, – pirmosios ir antrosios modernybės). Pirmoji, biomedicininė prieiga labai griežtai nubrėžia ribą tarp medicinos, jos institucinės tvarkos ir likusios socialinės aplinkos. Antroji, biopsichosocialinė prieiga jau apima socialinius ir psichologinius sveikatos ir ligos veiksnius. Abiem prieigom būdingas labai ryškus normatyviškumas. Šiandieninėje sveikatos sociologijoje besiformuojančią postmodernią sveikatos ir ligos sampratą (Fox 1998), taip pat būtų galima sieti su pačios visuomenės šiandieniniais socialiniais pokyčiais, kuriuos sveikatos priežiūros sistemoje (SPS) aiškiausiai liudytų mediciniškai nepaaiškinami negalavimai (toliau MNN). MNN priskiriami tokie negalavimai, kaip ilgą laiką besitęsiantis nuovargis, įvairaus pobūdžio skausmai (krūtinės, galvos, nugaros, pilvo, sąnarių), galvos svaigulys, alerginiai simptomai ir t.t., kuriems nerandama organinės kilmės paaiškinimo (Salmon et al. 2007). Šalia objektyvistinio, racionalistinio ar subjektyvistinio požiūrio į sveikatą kaip „ligos nebuvimą“ ar „visapusišką fizinę ir psichinę gerovę“ (PSO 1948 m. sveikatos apibrėžime naudojamos sąvokos) įsitvirtina postmodernistinė samprata, kuri sveikatą mato tik kaip „galimybę“, patalpintą poreikių ir įvairių troškimų sraute bei kaip „grynų skirtumų, formuojamų įvairių diskursų, žaismą“ (Fox 1998). Postmodernistinė sveikatos samprata, kurią N. Foxas vadina archisveikata (arche-health), nepateikia jokių esencialistinių sveikatos apibūdinimų, o tik, dekonstruodama modernistinius sveikatos ir ligos diskursus, siūlo archisveikatos politikos galimybių perspektyvą. Kitaip tariant, jei sveikata yra konstruojama, ji gali įgyti įvairius pavidalus, priklausomus nuo pačios visuomenės būklės ir jos raidos. Pripažįstant, kad MNN yra vienas iš charakteringų šiuolaikinės SPS bruožų, galima teigti, kad postmodernistinė sveikatos perspektyva leidžia MNN traktuoti kaip tam tikrų galimybių neišnaudojimą, kaip tam tikros socialinės įvairovės ir skirtumų nepripažinimą, o tuo pačiu ir kaip vieną iš svarbesnių SPS pokyčių veiksniu.

Literatūra
Salmon, P., Peters, S., Clifford, R., Iredale, W., Gask, L., Rogers, A.,  Dowrick, Ch., Hughes, J., Morriss, R. 2007. “Why do General Practitioners Decline Training to Improve Management of Medically Unexplained Symptoms?” Society of General Internal Medicine 22: 565–571.
Fox, N. 1998. “The Promise of Postmodernism for Sociology of Health and Medicine”, Modernity, Medicine and Health. Eds G.Scambler, P. Higgs. London: Routledge.

Reklama