Struktūracijos teorija tarptautinės migracijos tyrimuose: kitokios migracijos matymo ir vertinimo taisyklės
Natalija Valavičienė
Lietuvos socialinių tyrimų centras, doktorantė
Mykolo Romerio universitetas, lektorė
El. paštas: natalija.valaviciene@gmail.com

Migracijos teorijose funkcionalizmo ir struktūralizmo prieigos socialines, kultūrines, politines ir institucines migracijos reiškinio dimensijas subordinuoja ekonominei logikai. Pranešime siekiama atskleisti, kaip Giddenso struktūracijos teorijos pritaikymas tarptautinės migracijos tyrimuose leidžia išsamiau suprasti migracijos reiškinį ir paaiškinti sprendimo migruoti priėmimo procesą.
Giddenso struktūracijos teorija įgalina analitiškai sujungti mikro ir makro lygius, iliustruoja socialinės struktūros ir socialinio veiksmo abipusę sąveiką, o ne antinomiją. Šiame pranešime susitelkiama į svarbiausius struktūracijos teorijos elementus, siekiant parodyti individo – kaip įgalinto veikėjo – bei socialinės struktūros – kaip socialinės sąveikos tarpininko bei rezultato – reikšmę ir tarpusavio sąveiką migracijos procesuose. Individo ir struktūros rekursyvus santykis išreiškiamas struktūros dualumo koncepcijoje, pagal kurią struktūra ir įgalina, ir suvaržo socialinį veiksmą, tačiau jo nedeterminuoja. Vadinasi, įgalintas veikėjas, turėdamas kažkiek galios, turi ir kažkiek laisvės. Jis gali persikelti (migruoti) arba gali savanoriškai pasilikti – būtent tokia neprievartinio judėjimo galia, anot Urry‘io, yra konceptualiai nepriklausoma nuo ekonominės naudos. Sparčiai kintančiame pasaulyje migracija išlieka aktualus klausimas ir kol kas nėra ženklų, pranašaujančių, kad galėtų būti kitaip, todėl struktūracija šiuo atveju yra pastanga suprasti įgalinto (migruojančio) veikėjo sąsajas su jį supančia ir jo paties veiksmais reprodukuojama socialine struktūra ir atsaką į ją.

Reklama